skrybauti

skrýbauti, -auja (-auna), -avo intr. NdŽ šnek. nerūpestingai, išdidžiai vaikštinėti, bėgioti, švaistytis: Pasisiuvo naują paltą, tai šiandien tik skrýbauja, po miestelį Snt. Bepigu tau skrýbauti, kol niekas nerūpi Lkš. Skrýbauja mergos pasipuošusios Grš. Rytoj jau šiuo laiku Kaune skrýbausi Šk. Jos šnekėjo, juokavo, sveikinos, rinkos į būrius, vėlek skaidės, skrybavo, švytravo po visą plotmę Žem. Merga, gerai ištekėjus, gal skrýbauti, t. y. linksma būti, mandrauti J. Kaip aš nemergausiu, jauna neskrybausiu: kodėl, dėlko taip ilgai n'atjojai? JV133. Žvirbliai sau baloj straksi, supuvusį šiaudgalį aižo ir skrybauja rš. ^ Skrybauja kaip kunigužis po bažnytužę LTR(Vlkv).